M.Libikas: mokytis reikia iš įvairių gyvenimo patirčių

Panevėžio suaugusiųjų mokymo centro direktorius Mindaugas Libikas, 2008 m. išrinktas metų andragogu, pasakoja, kokie pasikeitimai suaugusiųjų švietime ir jo andragogo karjeroje įvyko per pastaruosius penkerius metus ir kas, jo manymu, laukia ateinančiais metais.

Kaip tapimas metų andragogu pakeitė jūsų profesinę veiklą, laisvalaikį?

Žinoma, laimėjimas įpareigoja. Metų andragogu buvau išrinktas, kai dirbau suaugusiųjų švietimo srityje ir laikui bėgant ši veikla tapo dar aktyvesnė. Kai prisimenu laikotarpį nuo 2008 m. iki dabar, veiklos suaugusiųjų švietimo srityje padaugėjo: daugiausiai darbų sieju su Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija, du didesni projektai yra „Bibliotekos pažangai“, kurio metu paruošėme metodinę literatūrą ir vedėme mokymus, parengėme metodinius skaitinius bibliotekininkams, o kitas projektas buvo skirtas muziejininkams.

Abiejų tikslai paruošti bibliotekininkus ir muziejininkus bendrauti su tiksline grupe – bibliotekų ir muziejų suaugusiais lankytojais, kuriems tenka pravesti ekskursijas, mokymus ir t.t. Tačiau ši veikla yra papildoma, nes visus tuos metus, iki 2012 m. gruodžio, dirbau Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre istorijos mokytoju, o nuo 2012 m.  gruodžio tapau šio mokymo centro direktoriumi.

Tad per šiuos penkerius metus pakilote ir karjeros laiptais?

Taip, šie metai mano karjeroje yra ženklūs, tačiau aš turėjau tokį tikslą, nesustoti ir dirbti suaugusiųjų švietimo srityje.

Jūs visada dirbote su suaugusiųjų švietimu, ar tik vėliau persiorientavote į šią veiklos sritį?

Visada dirbau su suaugusiųjų švietimu: baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, įsidarbinau suaugusiųjų mokymo centre, tai buvo mano pirmoji darbovietė 1993 m. Esu kelerius metus  dirbęs ir suaugusiųjų mokymo centre, ir vidurinėje mokykloje antraeilėse pareigose, tačiau tik su vyresnėmis klasėmis. Prieš keletą metų manęs kolega buvo paprašęs dvi savaites pavaduoti pamokas 7-8-os klasės moksleiviams, tai man tai buvo iš tikrųjų kitoks patyrimas – ko gero, pedagogiką esu užmiršęs.

Koks skirtumas yra tarp pedagogikos ir andragogikos?

Žinoma, gal tai bus drąsiai pasakyta, bet suaugusiųjų švietimas yra šiltesnio mokymosi santykio, nes daug rečiau yra taikomas vertikalus požiūris, paplitęs pedagogikoje, greičiau yra naudojamas horizontalus bendravimo lygmuo. Ir dabar turiu pamokas, kurias lanko jaunuoliai iki 30-ies metų, dalis jų dirba kariniame dalinyje, tad su jais bendraujame kaip lygiaverčiai partneriai ir keičiamės patirtimi. Man šis skirtumas esminis, manau, kad andragogo sėkmė priklauso nuo to, kaip jis suvokia, kad kiti suaugę žmonės yra su įvairia patirtimi: tiek gyvenimiška, tiek mokymosi, todėl pirmasis žingsnis iš andragogo pusės turi būti šiltas. Žinoma, skirtumų yra ir daugiau.

Ar galėtumėte palyginti, kokie pokyčiai suaugusiųjų švietimo srityje įvyko nuo 2008 m. iki dabar?

Na, per pastaruosius metus įvyko ne vienas projektas, kuris modernizavo suaugusiųjų švietimą iš techninės pusės: jie vyko įvairiose mokyklose ir švietimo įstaigose. Kai prisimenu situaciją iki 2008 m. ir dabar, galima pasidžiaugti, kad dauguma andragogų turi įrengtas darbo vietas: kompiuterius, multimediją, internetinį ryšį, interaktyvias lentas – mokymui sukurtos geros sąlygos. Be to, jei mokytojas yra ieškantis, jis gali rasti ir metodinės, mokomosios medžiagos, tad, manau šiuo požiūriu pasikeitimai yra ženklūs. Bet yra kitų probleminių dalykų: vis sunkiau į klases surenkame suaugusiųjų, tad čia matau ženklų ekonominį aspektą, nes kai tenka pasikalbėti su žmonėmis, paliekančiais mokyklą viduryje mokslo metų, jie sako, jog turi rinktis tarp darbo ir mokyklos. Jeigu kalbėti apie Panevėžį, dalis žmonių išvyksta į Vilnių, Klaipėdą ar kitus miestus, o kita dalis emigruoja.

Kaip per šiuos penkerius metus pasikeitė suaugusiųjų mokymosi poreikiai?

Anksčiau didžiausios paklausos sulaukdavo kalbų ar darbo su kompiuteriais pamokos, tačiau daug kas šiose srityje jau pasisėmė žinių, tad dabar paklausūs asmeninio tobulėjimo mokymai, žmonės norėtų į juos ateiti. Žinoma, poreikiai priklauso ir nuo amžiaus. Entuziazmo nestokoja vyresni žmonės, kurie turi motyvacijos mokytis, yra atradę savo saviraiškos būdų ir asmeniniams tobulėjimui skiria laiko. Jauni suaugusieji mokymuisi skiria mažiau laiko, nebent tai yra susiję su jų karjera, darbu.

Ar per šiuos penkerius metus pasikeitė andragogų darbas?

Na, jame atsivėrė daugiau galimybių, atsirado įvairovės, nes andragogai gali rasti ir įvairių darbo metodų, metodikų. Be to, ir andragogika tapo populiaresnė, žodis andragogas yra vis dažniau girdimas. Apskritai, manau, kad pedagogika daugiau pasiima iš andragogikos ir tai per pastaruosius penkerius metus įsitvirtino, nes jei visoms mokymo naujovėms pirmiausiai imlus yra verslas ir verslo mokymai, iš verslo mokosi andragogai, o jau iš andragogų – pedagogai. Pastebiu, jog dabar ir vaikai dabar daugiausiai yra mokomi daugiausiai tų dalykų, kurių jiems prireiks gyvenime. Metams bėgant, andragogų darbas kasmet tampa vis labiau prisitaikantis, atsižvelgiantis į besimokančiųjų poreikius.

Kokie iššūkiai, jūsų manymu, laukia suaugusiųjų švietimo per ateinančius penkerius metus?

Na, manau, kad iki 2018 m. suaugusiųjų švietimas atsidurs nemenkos įtampos lauke, kai atsiras vis daugiau konkuruojančių jėgų dėl norinčių mokytis suaugusiųjų, tačiau ne mažiau svarbu, kad spendimai dėl suaugusiųjų įvietimo būtų priimami ir valstybės mastu. Dabar tenka matyti nenuoseklumo: buvo paruoštas Neformalaus suaugusiųjų švietimo įstatymas, tačiau dabar jo priėmimas Seime yra atidėtas, tad kad ir kaip savarankiškai plėtotųsi neformalus suaugusiųjų švietimas, priklausomai nuo to, koks bus valstybės įsikišimas, jo raida gali būti pakoreguota. Kiek teko stebėti kitų šalių patirtį, reta šalis turi sėkmingą suaugusiųjų švietimą, tačiau tam neturi valstybės paramos, nes suaugusiųjų švietimu yra rūpinamasi valstybės lygmeniu. Manau, logiška, kad ir Lietuvoje būtų numatytas neformalaus mokymosi krepšelis, nes besimokantieji iš to turėtų daugiau naudos, nei tam bus išleista lėšų.

Neformalusis suaugusiųjų mokymasis yra svarbi gyvenimo dalis – ko ir kaip jūs mokotės laisvalaikiu?

Mano laisvalaikis praturtintas tuo, kad esu dar neužmiršęs sporto, žaidžiu tinklinį: turime entuziastų 40+ grupę ir drauge dalyvaujame varžybose. Tačiau ir sportuojant tenka susidurti su andragogika, nes tenka būti ir treneriu, ir klubo prezidentu, ir vadybininku – kartais nustembu, kad ir suaugę žmonės turi palyginti vaikiškų ambicijų – tad andragogika tikrai praverčia.

Žinoma, mėgstu į rankas paimti knygą, skaitau ir grožinę literatūrą. Dažnai save pagaunu, jog jei skaitydamas randu andragogikai tinkamą frazę, ją užsirašau ir galvoju kaip aš iš jos padarysiu mokymosi situaciją – greičiausiai jau esu sugadintas. Tikiuosi, kad ateinančiais metais vis stiprės suvokimas, jog daug ko mokytis galima iš įvairių gyvenimo sričių ir patirčių, nes dabar tokio suvokimo trūksta ir kartais mokymasis yra per daug formalizuojamas.

Panevėžio suaugusiųjų mokymo centro direktorius

Mindaugas Libikas