D.Brandišauskas: būti mokslininku – mokytis visą gyvenimą

Vilniaus universiteto Orientalistikos centro docentas, Jungtinės Karalystės Aberdyno universitete socialinės antropologijos daktaro laipsnį įgijęs Šiaurės tautų tyrinėtojas Donatas Brandišauskas „Suaugusiųjų švietimui“ papasakojo, ką reiškia būti mokslininku.

„Aš esu Sibiro tyrinėtojas, studijuoju šio regiono vietos gyventojus – autochtonus. Jie yra neskaitlingos tautos, Sibiro aborigenai, kurie daugeliu atvejų yra labai susiję su elnių auginimu, medžiokle, žvejyba ir panašiomis praktikomis“, – trumpai savo veiklą apibūdina D. Brandišauskas.

Tam, kad gilintųsi į Sibiro autochtonų gyvenimo būdą, D. Brandišauskas taigoje iš viso yra gyvenęs apie 19 mėnesių, kurių didžiąją dalį taip pat kaip ir vietos gyventojai evenkai, ganė elnius, medžiojo, dirbo namų ūkio darbus.

„Mano disertacijos metodas buvo dalyvaujantis stebėjimas – jeigu nori pamatyti, kaip žmonės gyvena, turi viską daryti, ką jie daro. Tai nėra vien tik stebėjimas, tai – naujų įgūdžių mokymasis, integracija ir įsitraukimas į giminystės ryšius, nes neretai tyrinėtojai yra įsūnijami arba įdukrinami bei taip tampa tos giminystės ryšių dalimi ir gauna tam tikrą prieigą prie žinių“, – pasakoja mokslininkas.

Todėl tyrėjui kurį laiką kasdienybe buvo gyvenimas su elnių augintojais brezentinėje palapinėje, šildomoje skardine krosnele, bei kas 6 savaites kelionė ir kūrimasis naujoje stovykloje.

„Mes ganėme 500 elnių, kurių savininkai buvo grupė evenkų, o svarbiausi iš jų – mama ir du broliai. Jie yra paskutiniai elnių augintojai šiame dideliame regione“, – dėsto D. Brandišauskas ir pradeda pasakoti šių pokyčių priežastis.

Anot jo, prieš karą kiekviena evenkų šeima turėjo elnių ir juos naudojo kaip transporto priemonę: perveždavo mantą, sumedžiotus gyvūnus, tačiau mėsai jų nepjaudavo. Elniai taigoje buvo kaip arkliai Lietuvoje.

„Bet Sovietams atėjus, evenkai buvo varomi į kolūkius, o elniai – konfiskuoti ir sudėti į krūvą. Ganyti elnius įdarbinami buvo išskirtinai vyrai, o moterys – verčiamos gyventi kaimuose sėsliai, kad nebūtų klajoklinio gyvenimo. Dėl to daugelyje evenkų šeimų palaipsniui žinių perdavimas nutrūko ir moterys prarado anksčiau turėtus pilnaverčių elnių augintojų, medžioklės ir nesėslaus gyvenimo įgūdžius“, – pasakoja mokslininkas.

Taip, kartu su evenkų gyvenimo būdo pasikeitimais, palaipsniui sunyko elnių auginimo papročiai, tačiau pokyčiai vyko ne tik Sovietų Sąjungos taigoje, bet ir Šiaurės Amerikoje.

„Šiaurėje problemos yra labai panašios, tiek Kanadoje, tiek Rusijoje. Panašios yra ir šio regiono tautų adaptacinės praktikos, pavyzdžiui, medžioklė yra vienu svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu, be to, jos turi analogišką kolonijinę ir represijų patirtį, tad daugeliu atvejų galima palyginti jų požiūrį į aplinką, santykius su kraštovaizdžiu, gyvūnų sampratas ir taip toliau. Neišvengiamai man teko lankytis Kanados ir JAV Šiaurėje, nes tam, kad galėtum pažinti žmones ir jų kasdieninį gyvenimo ritmą turi pažvelgti jų akimis į aplinką“, – dėsto D. Brandišauskas, Šiaurės Amerikoje pažintiniais tikslais apie mėnesį gyvenęs JAV Aliaskos bendruomenėje tarp inuitų, vėliau Kanadoje tarp atapaskų.

Paklaustas, ar yra sudėtinga prisitaikyti prie bendruomenių, glaudžiau gyvenančių su gamta, nei su civilizacija, mokslininkas neslepia – lengva nėra, bet tokia ta antropologo specialybė, kai turi vykti ir pažinti.

„Tai yra mokymasis visą gyvenimą, nes turi nuolat prisiderinti prie kiekvienos bendruomenės ir kiekvienai kultūrai vis kiti įgūdžiai reikalingi. Turistai gali stebėti per atstumą ir išlikti turistais, bet jei tu nori kitą kultūrą tyrinėti, vyksta ir tavo identiteto pokytis, iš naujo permąstai savo nuostatas, nes iš tavęs, priešingai nei iš turisto, reikalaujama pokyčių, – sako antropologas ir pateikia pavyzdį – „Lietuvoje atėjus į svečius reikia nusiimti batus, kai Vokietijoje tai nedaroma, kultūrinių skirtumų yra ir su taigos autochtonais. Kartais tavo klaida gali lemti visos savaitės žmonių medžioklės nesėkmę ir dėl to jie gali rimtai ant tavęs supykti ir bartis.“

Tačiau D. Brandišauskas daro išvadą, jog nors kartais ir yra buvę sunku, kito darbo sau jis neįsivaizduojąs.

„Aš negalėčiau būti bankininku, o bankininkas gal negalėtų mano darbo dirbti. Mane ši sritis domino nuo vaikystės, kai pradėjau skaityti knygas apie indėnus. Aišku, kartais būna ir labai sunku, kai pagalvoji, kokio velnio pasirinkai paskui elnius vaikščioti, tačiau antra vertus, turi išmokti naujų dalykų – kai esi įpratęs žvelgti į kompiuterio ekraną, mokaisi būti budrus ir visą juslumą atverti aplinkai, kad pamatytum, pajaustum,  išgirstum ir užuostum, o aplinką galėtum suvokti kaip visumą ir galėtum ten sėkmingai būti. Man tai daro ir tebedaro įspūdį“, – sako jis.

Tačiau antropologo darbas – toli gražu ne vien išvykos ir gyvenimas su mažiau pažįstamomis tautomis.

„Yra metas tyrinėti, yra metas rašyti. Negali vien tik keliauti, ateina metas, kai turi atsisėsti ir rašyti, turi paruošti mokslinę produkciją, daryti prezentacijas, dalyvauti konferencijose ir išdiskutuoti surinktą medžiagą. Būna, kad žmonės po kelių metų tyrinėjimo visą gyvenimą turi ką rašyti, tačiau aš tikiuosi ateityje dar turėti galimybių išvykoms, nors ir trumpesnėms“, – apie savo planus atvirauja tyrėjas.

O tam, kad rastų galimybių tyrinėti, elektroninio laiško parašyti nepakanka – reikia važiuoti į taigą ir ieškoti žmonių, kurie nori bendrauti bei juos įtikinti, kad tyrėjas bus naudingu, t.y. nudirbs darbų, prisidės prie biudžeto, įsigilins ir kitiems galės papasakoti, kuo ypatingas kasdieninis evenkų gyvenimas.

Diena Šiaurėje:

Keliamasi su aušra, kuriamas laužas, verdami pusryčiai ir arbata. Kava į kasdieninį evenkų gyvenimą dar neatėjo. Pusryčiams gali būti verdama sriuba iš briedžio mėsos arba su arbata valgomos keptos apvalios bandelės vadinamos lepioškomis.

Kai saulė pakyla aukščiau ir temperatūra pasitaiso, pradedami įprasti dienos darbai – nešamas ledas iš upės vandeniui, pripjaunama malkų.

Jeigu neeini į medžioklę, sėdi virti šunims maisto, kurių yra 8-9, o jei išeini į medžioklę, visą dieną praleidi miškingoje taigoje sekdamas pėdsakais, tikrindamas spąstus. Išėję medžioti paprastai su savimi pasiima arbatos ir duonos, kad išalkus netektų gaišti daug laiko maistui gaminti.

Vakarop grįžę medžiotojai dar spėja pasiruošti malkų – nuversti po porą medžių, juos supjauti su dvirankiu pjūklu, suskaldyti ir tada gaminama vakarienė.

Naktį apie pavojus stovyklą įspėja šunys, pavyzdžiui, jei artinasi lokiai ar kiti įsibrovėliai.

Šiuolaikinė Šiaurė antropologo akimis:

Dabar sunku rasti Šiaurėje žmonių, kurie yra nepriklausomi nuo valstybės, nuo globalaus pasaulio, kurie gyventų vien migruodami Taigoje. Sibire dar yra nemažai žmonių, kurie gyvena nomadinį arba klajoklinį gyvenimą, o Šiaurės Amerikoje tokių žmonių beveik nebėra, jie jau penkiasdešimt metų gyvena sėsliai, yra parduotuvių, mokyklų, medicinos įstaigų, naudojamos technologijos.

Be to, tapę piliečiais vietos gyventojai įgijo turto, t.y. žemių, o su ja ir teisių į naudingasis iškasenas, todėl neturėtų stebinti, jog kai kuriose mokyklose yra ir baseinų. Tačiau tradicinės praktikos, pavyzdžiui, medžioklė ir žvejyba – nenutrūko. Viena vertus, jų metu gaunamas aukštos kokybės maistas, be to, ši veikla yra labai tampriai susijusi su vietinių gyventojų santykiu su kraštovaizdžiu, pasaulėžiūra ir identitetu. Aišku, medžioklė vyksta modernesniais būdais nei prieš penkiasdešimt metų – ne šunų kinkiniais, bet motoriniais šešiaračiais, kurie, kai reikia, gali ir plaukti.

Analogiški procesai vyksta ir Rusijos Šiaurėje, kur taip pat tęsiami keliai, įvedamas mobilus ryšis bei internetas, organizuojami rinkimai, o vietos gyventojai nors ir rengiasi tradiciniais drabužiais, kurie tokiame klimate yra nepamainomi, gali naudoti ir motorines sniego roges. Yra šeimų, kurios vengia ekonominių ryšių, pavyzdžiui, sąmoningai dvirankių pjūklų nekeičia benzininiais ir perka tik būtinus daiktus. Pajamų vietos gyventojai gali gauti patys parduodami labai vertinamą elnių mėsą ar šviežių ragų, kurie naudojami vaistams gaminti.

Atsitikus nelaimei, pagalbą galima išsikviesti radijo ryšiu, nes yra budintis malūnsparnis ir gydytojas. Apskritai gyvenimas Taigoje yra sudėtingas ir ten visuomet pilna pavojų, pavyzdžiui, lokių, tačiau vietos gyventojai yra patyrę žmonės ir gerai orientuojasi taigoje.

Rusijos Šiaurėje dauguma žmonių kalba rusiškai, Šiaurės Amerikoje – angliškai, nors vietos tautos turi ir savo kalbų. Tačiau pastarosios palaipsniui nyksta visame regione.

Tautos Šiaurėje daugiausiai yra neskaitlingos, nes žmonės gyvena iš taigos resursų ir vienoje vietoje daug žmonių negali koncentruotis, todėl jie negyvena didelėse bendruomenėse.

Pastebėjau, jog vakariečiai labai dažnai nori, kad vietos gyventojai būtų egzotiniai, tačiau tai kolonijinis požiūris. Žmonės nenori būti vertinami kaip zoologijos sodo personažai ir renkasi patogesnį ir modernesnį gyvenimo būdą. Neretai šie žmonės yra marginalizuojami ir nustumiami į paribius, taip padidinant jų priklausomybę nuo rankiojimo ir medžioklės. Tam itin daug įtakos padarė taikyta agresyvi kolonijinė politika, kai buvo ardomos šeimos ir į internatus uždaromi vaikai, su kurios sukeltomis problemomis kovojama iki šiol.